Vienatvė – kaip atradimas
Didelio proto žmogui vienatvė – dvejopai naudinga: pirma, jis gali būti pats su savimi, ir, antra, jam nereikia būti su kitais.
Šopenhaueris
Laike, kai aplinkybės mus tarsi įkalino savuose inkilėliuose, etikos pamokose gimnazistai atvirkščiai – skleidė kūrybiškumo sparnus.
Jau rudenį jaučiau, kad su mokiniais turime ruoštis tam laikui, kai būsime vieni, turime pažinti vienatvę ir suvokti gerąsias jos puses. Ir gimnazistams tai puikiai pavyko! Atradome pilnatvę savyje, naujų pomėgių, gero laiko. Laiko pabūti su tais, kurie atrodė savaime suprantami šalia, gal net laiko iš naujo pamilti save. Ir su visais trūkumais ir privalumais. Pirmokai gimnazistai rašė laiškus SAU, kėlėsi rimtus tikslus ir suplanavo, kaip jų siekti, trečiokai gimnazistai laiškais kalbėjosi su artimiausiu sielos Draugu, o antrokai – kūrybai įkvėpimo ieškojo ne tik filosofų tekstuose, bet ir gamtoje, prisiminimuose, kompiuterio atmintyse. Nuostabios mintys, užfiksuotos akimirkos ir tikras laikas su savimi… Manau, mes atradome didžiausią šio keisto laiko pliusą! O jūs? Paverskime iššūkius privalumais! Kai mus uždaro fiziškai – atverkime sielas! Jos nuostabios…
Etikos mokytoja Rasa
„Ramybė vienumoje“. Sandra Slušnytė |
„Vienatvė su kava“. Luka Ganseniauskaitė |
Informacija atnaujinta: